Viltis ir drąsa

Mes nieko negalime padaryti be drąsos ir atkaklumo. Beturčiams ir nusiminusiems kalbėkite vilties ir padrąsinimo žodžius. Kai jie patenka į sunkią padėtį, jeigu prireikia, realiai parodykite savo susidomėjimą jiems pagelbėti. Tiems, kuriems suteiktos didelės pirmenybės, derėtų prisiminti, jog jie patys dar daug kur suklysta, kad būna skaudu, kai kiti jiems parodo jų klaidas, todėl reikia elgtis maloniai, kad ir kiti būtų tokie. Atminkite, kad meilumas nuveiks daugiau negu peikimas. Kai jūs mėginate pamokyti kitus, leiskite jiems suprasti, jog jūs norite, kad jie pasiektų geriausio, ir kad jūs esate pasirengę jiems padėti. Jeigu beturčiams ir nusivylusiems kai kur nepasiseka, neskubėkite smerkti.GT 136.1

Paprastumas, savęs išsižadėjimas, taupumas - tai itin svarbios pamokos pamokant neturtinguosius, kurios dažnai jiems atrodo sunkios ir nepageidaujamos. Pasaulio pavyzdys ir dvasia ištisai audrina jausmus ir skatina pasipūtimą, norą save demonstruoti, nuolaidžiavimą savo silpnybėms, išlaidumą ir dykaduoniavimą. Šios ydos tūkstančius atveda prie nepritekliaus ir dar didesnei daugybei tūkstančių užkerta kelią pakilti iš degradacijos ir bjaurasties. Krikščionys privalo padrąsinti vargšus nepasiduoti šiai įtakai.GT 136.2

Jėzus atėjo į šį pasaulį labai nusižeminęs. Jis gimė itin vargingomis sąlygomis. Dangaus Didybė, šlovės Karalius, miriadų angelų kariuomenių Vadas nusižemino, kad priimtų žmogaus prigimtį, Jis pasirinko skurdo ir pažeminimo gyvenimą. Kaip varguomenė ir Jis nesulaukė palankumo. Sunkus darbas, darbštumas ir nepriteklius buvo Jo kasdienė dalia. Jis sakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai - lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.” (Luko 9, 58) GT 136.3

Jėzus nesiekė žmonių žavėjimosi Juo ar pritarimo. Jis nevadovavo kariuomenei. Jis nevadovavo žemiškai karalystei. Jis nesiekė turtingųjų palankumo ir pasaulio pagarbos. Jis nepretendavo į tautų vadovų pozicijas. Jis gyveno tarp vargingųjų. Jis per nieką laikė dirbtinį visuomenės išskirtinumą. Jis ignoravo aristokratinę kilmę, turtus, talentus, erudiciją, aukštą padėtį.GT 136.4

Jis buvo Dangaus Kunigaikštis, tačiau neišsirinko sau mokinių iš mokytų Įstatymo žinovų, valdytojų, Rašto aiškintojų ar fariziejų. Jis juos aplenkė, kadangi jie save aukštino dėl savo išsilavinimo ir padėties. Jie buvo giliai įleidę šaknis į savo tradicijas ir prietarus. Tas, kuris galėjo skaityti visų širdis, pasirinko nuolankius žvejus, kurie norėjo būti mokomi. Jis valgė kartu su muitininkais ir nusidėjėliais, ir maišėsi tarp prastuomenės ne tam, kad pasimenkintų ir taptų žemiškas, bet, kad juos mokydamas ir būdamas jiems pavyzdžiu, perduotų teisingus principus ir pakeltų juos iš žemiškumo ir nuvertinimo.GT 137.1

Jėzus darė viską, kad pataisytų klaidingą pasaulio nuomonę apie žmogaus vertę. Jis susitapatino su vargingaisiais, kad galėtų nuimti gėdos dėmę nuo jų, kurią uždėjo pasaulis. Jis amžiams nuplėšė tą primestą paniekinimą, laimindamas vargšus, Dievo karalystės paveldėtojus. Jis nurodo mums savo nueitą kelią, sakydamas: „Jei kas nori eiti paskui Mane, teišsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka Manimi.” (Luko 9, 23)GT 137.2

Krikščionys tarnautojai turi priimti žmones tokius, kokie jie yra, ir mokyti juos ne pasididžiuodami, bet ugdydami jų charakterį. Mokykite, kaip Kristus dirbo ir išsižadėjo savęs. Padėkite jiems mokytis iš Jo savęs išsižadėjimo ir pasiaukojimo dorybių. Mokykite juos saugotis pataikavimo savo įnoriams, siekiant prisiderinti prie mados. Gyvenimas per brangus, per daug svarbus ir per šventai atsakingas, kad būtų švaistomas kūniškiems malonumams.GT 137.3