Dvidešimt Ketvirtas Skyrius—Mėsa kaip maistas

Į žmogui skirtą mitybą pradžioje neįėjo gyvulinės kilmės maistas. Tik po tvano, kai visi žemės žalumynai buvo sunaikinti, žmogus gavo leidimą valgyti mėsą.GT 222.1

Parinkdamas žmogui maistą rojuje, Viešpats pasakė, ką geriausia valgyti. Duodamas nurodymus Izraeliui, Jis davė jiems tą pačią pamoką. Jis išvedė izraelitus iš Egipto ir pradėjo juos mokyti, kad jie galėtų tapti Jo tauta. Jis norėjo per juos palaiminti ir išmokyti visą pasaulį. Jis parūpino jiems geriausiai tinkantį maistą - ne mėsą, o maną, „dangaus duoną”. Mėsa jiems buvo duota trumpam laikui ir tik todėl, kad jie išreiškė nepasitenkinimą ir murmėjo, neturėdami mėsos pilnų egiptietiškų puodų. Mėsa sukėlė ligas ir atnešė mirtį tūkstančiams. Tačiau mėsiško maisto apribojimas niekada nebuvo noriai priimtas. Tas apribojimas ir vėliau buvo izraelitų atvirai rodomo ar slapto nepasitenkinimo bei murmėjimo priežastis, todėl nebuvo ilgalaikis.GT 222.2

Kai izraelitai įsikūrė Kanaane, jiems buvo leista valgyti gyvulinį maistą, bet su kruopščiais apribojimais, kurie turėjo sumažinti sveikatai kenksmingas pasekmes. Buvo uždrausta valgyti kiaulieną, taip pat kitų gyvulių, paukščių bei žuvų mėsą, kuri buvo paskelbta kaip nešvari. Taip pat buvo griežtai draudžiama valgyti švarių gyvulių taukus bei kraują.GT 222.3

Buvo galima valgyti mėsą tik tų gyvulių, kurie buvo geros būklės. Joks gyvas padaras, kuris buvo sudraskytas, nugaišo savaime ar kurio kraujas nebūdavo rūpestingai nuleistas, netiko valgyti.GT 222.4

Nesilaikydami dieviškųjų mitybos nurodymų, izraelitai patyrė didelių nuostolių. Jie geidė mėsiško maisto, todėl susilaukė atpildo. Jie nepasiekė Dievo trokštamo charakterio idealo ir neįvykdė Jo užmojo. Viešpats „davė jiems, ko jie reikalavo, bet siuntė ir alinančią ligą” (Psalmė 106, 15) . Jie labiau vertino ne dvasiškus, o žemiškus dalykus ir nepasiekė švento pranašumo, kurį Jis buvo jiems numatęs.GT 222.5