Jėzus buvo nuoširdus, pastovus darbininkas. Niekada tarp žmonių negyveno kitas toks žmogus kaip Jis, taip apkrautas pareigomis. Niekas niekada nėra nešęs tokios sunkios pasaulio kančių ir nuodėmių naštos. Niekas kitas nėra triūsęs su tokiu nepasotinamu užsidegimu žmonijos gerovei. Tačiau Jis gyveno sveiką gyvenimą. Tiek fiziškai, tiek dvasiškai Jis simbolizavo aukojamą avinėlį „be kliaudos ir dėmės” (1 Petro 1,19). Tiek kūnu, tiek siela Jis buvo pavyzdys, kokią Dievas numatė būti žmoniją, jeigu ji būtų buvus klusni Jo Įstatymui.GT 30.2

Žiūrėdami į Jėzų, žmonės matė veidą, kuriame dieviškoji užuojauta buvo darnoje su proto galia. Jis atrodė apgaubtas dvasinės gyvybės atmosferos. Kadangi Jo elgsena buvo švelni ir kukli, Jis veikė žmones nematoma išminties galia, kuri buvo paslėpta, tačiau kurios nebuvo įmanoma visiškai nuslėpti.GT 30.3

Jėzaus tarnystės metu Jam įkandin nuolat sekė klastingi ir veidmainiški žmonės, kurie kėsinosi į Jo gyvybę. Jį persekiojo šnipai, budriai klausydamiesi Jo žodžių, kad galėtų rasti priekabių. Aštriausi ir labiausiai išsilavinę tautų protai siekė sužlugdyti Jį ginčais. Tačiau jie niekada negalėjo pasiekti pranašumo. Jiems tekdavo pasitraukti iš „mūšio” lauko apstulbintiems ir sugėdintiems kuklaus Galilėjos Mokytojo. Kristaus mokslas buvo gaivus ir galingas, kokio nėra turėjęs joks žmogus. Net Jo priešai buvo priversti pripažinti: „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs.” (Jono 7, 46)GT 30.4

Jėzaus vaikystė, prabėgusi varge, nebuvo sugadinta nenatūralių iškrypusios kartos polinkių. Dirbdamas prie staliaus varstoto, nešiodamas namų ūkio naštas, mokydamasis klusnumo bei atkaklaus triūso, atgaivą Jis rasdavo gėrėdamasis gamtos vaizdais, kur kaupė žinias, siekdamas suprasti gamtos paslaptis. Jis tyrinėjo Dievo Žodį, ir didžiausios Jo laimės valandos buvo tada, kai Jis galėjo atsitraukti nuo savo darbo ir išeiti į laukus pamąstyti ramiuose slėniuose, bendrauti su Dievu kalno šlaituose ar vaikštinėjant tarp miško medžių. Ankstyvieji rytai dažnai Jį užklupdavo kažkurioje nuošalioje vietoje bemąstantį, tyrinėjantį Šventąjį Raštą ar besimeldžiantį. Giedojimu Jis pasveikindavo ryto šviesą. Padėkos giesmėmis Jis skaidrindavo savo darbo valandas ir įnešdavo dangiškojo džiaugsmo plušantiems ir nuliūdusiems.GT 31.1

Per savo tarnystę Jėzus daugiau laiko praleisdavo atviroje gamtoje. Jis pėsčiomis keliavo iš vietos į vietą ir daugiausia mokė po atviru dangumi. Mokydamas savo mokinius, Jis dažnai išeidavo iš miesto sumaišties į laukų ramybę, kuri labiau derinosi su paprastumo, tikėjimo ir pasiaukojimo pamokomis, kurių Jis troško juos išmokyti. Jie rinkdavosi po lapuotais medžiais kalno šlaituose, tačiau truputį atokiau nuo Galilėjos ežero, kur buvo pašaukti apaštalauti Dvylika ir pasakytas Kalno pamokslasGT 31.2

Kristus mėgo suburti žmones aplink save po mėlynu dangumi, ant žolėto kalvos šlaito ar ežero paplūdimyje. Čia, apsuptas savo paties sukurtų kūrinių, Jis galėjo pakreipti jų mintis nuo dirbtinių dalykų į tikruosius. Per gamtą buvo atskleisti Jo karalystės principai. Kai žmonės, pakėlę akis į Dievo sukurtas kalvas, gėrėdavosi nuostabiais Jo rankų darbais, jie galėjo mokytis ir brangių dieviškosios tiesos pamokų. Ateityje dieviškojo Mokytojo pamokos bus kartojamos apmąstant gamtos reiškinius. Mintys bus pakylėtos į kilnius dalykus, o širdis ras ramybę.GT 31.3

Mokinius, kurie dirbo kartu su Juo, Jėzus dažnai kuriam laikui paleisdavo, kad šie apsilankytų savo namuose ir pailsėtų; tačiau bergždžios buvo jų pastangos atitraukti nuo darbo Jį patį. Ištisomis dienomis Jis tarnavo atėjusioms pas Jį minioms, o vakarais ar ankstyvais rytais Jis pasitraukdavo į kalnų šventyklą pabendrauti su savo Tėvu.GT 32.1

Dažnai Jo nepaliaujamas darbas ir ginčai su priešais bei klaidinančiu rabinų mokymu Jį taip nuvargindavo, kad Jo motina ir broliai, net Jo mokiniai nuogąstavo, jog Jo gyvybei gresia pavojus. Tačiau, kai Jis grįždavo po maldos valandų, kuriomis užbaigdavo triūso dieną, jie pastebėdavo, kad Jo veidas buvo ramus, giedras ir, atrodė, kad gyvybingumas bei galia pripildė visą Jo esybę. Praleidęs valandas vienumoje su Tėvu, Jis kas rytą grįždavo, kad neštų dangaus šviesą žmonijai.GT 32.2

Būtent mokiniams, grįžus iš pirmos misionieriškos kelionės, Jėzus įsakmiai pasiūlė eiti į nuošalią vietą ir kurį laiką pailsėti. Kai mokiniai grįžo kupini džiaugsmo dėl savo, kaip Evangelijos šauklių, sėkmės, juos pasiekė žinia apie Jono Krikštytojo mirtį nuo Erodo rankos. Tai buvo karti širdgėla ir nusivylimas. Jėzus žinojo, kad palikdamas Krikštytoją mirti kalėjime, Jis rūsčiai išbando mokinių tikėjimą. Su užuojauta ir švelnumu Jis žvelgė į jų susigraudinusius veidus ir užverktas akis. Kai Jis ištarė: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite”, Jo paties akys buvo pilnos ašarų, o balsas virpėjo iš graudulio (žr. Morkaus 6, 31) .GT 32.3

Siaurinėje Galilėjos jūros pakrantėje, netoli Betsaidos, buvo nuošalus regionas, gražus savo gaivia, žalia augmenija, maloniai siūlantis prieglobstį Jėzui ir Jo mokiniams. Į šią vietą jie ir iškeliavo savo valtimi į kitą ežero pusę. Čia jie galėjo pailsėti nuošaliai nuo minios sumaišties. Čia mokiniai galėjo klausytis Kristaus žodžių, netrukdomi fariziejų replikų ir kaltinimų. Čia jie vylėsi nors trumpai pabendrauti savo Viešpaties draugijoje.GT 32.4

Neilgai Jėzus galėjo pabūti su savo mylimaisiais, tačiau kokios brangios buvo mokiniams tos trumpos valandėlės. Jie kalbėjosi apie Evangelijos darbą ir galimybes, kaip veiksmingiau darbuotis, kad žmonės būtų pasiekiami. Kai Jėzus atskleidė mokiniams tiesos turtus, juos atgaivino dieviškoji malonė ir įkvėpė vilties bei drąsos.GT 33.1

Bet greitai Jėzus buvo minios surastas. Numanydami, kad Jis pasitraukė į savo įprastinę nuošalią vietą, žmonės nusekė paskui Jį į ten. Jėzaus viltis turėti nors valandą poilsio, buvo prarasta. Tačiau gerasis avių Ganytojas savo tyros, gailestingos širdies gilumoje mylėjo ir gailėjo šių nerimstančių, ištroškusių sielų. Jis visą dieną tarnavo jų reikmėms, o vakarais paleisdavo juos namo pailsėti.GT 33.2

Visiškai pasišventusiam kitų gerovei Išgelbėtojui buvo būtina pasitraukti nuo nepaliaujamos veiklos ir sąlyčio su žmonijos reikmėmis, kad Pats pailsėtų ir netrukdomai pabendrautų su savo Tėvu. Kai Jį sekusi minia pasitraukdavo, Jis eidavo į kalnus ir ten, vienas su Dievu, išliedavo savo sielą maldoje už šiuos kenčiančius, vargšus nusidėjėlius.GT 33.3

Kada Jėzus sakė savo mokiniams, kad pjūtis didelė, o darbininkų maža, Jis neragino jų nepaliaujamai plušėti, bet liepė: „Melskite pjūties Šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.” (Mato 9, 38) Ir šiandien savo sunkiai dirbantiems bendradarbiams, kaip ir savo pirmiesiems mokiniams, Jis kalba užuojautos žodžiais: „Eikite sau vieni... ir truputį pailsėkite.” (Morkaus 6, 31)GT 33.4

Visiems, kurie mokomi Dievo, reikia ramios valandėlės, kad galėtų ištirti savo širdį, pabendrauti su gamta ir Dievu. Juose turi pasireikšti gyvenimas, kuris nedera su pasauliu ir jo papročiais ar jo veikla; siekiant pažinti Dievo valią, jiems reikia turėti asmeninę patirtį. Mes asmeniškai privalome girdėti Jį kalbant mūsų širdžiai. Kai visi kiti balsai nutyla, ir tyloje mes nurimstame Jo akivaizdoje, sielos tyla labiau išryškina Dievo balsą. Jis mums liepia: „Taikykitės ir žinokite, kad Aš esu Dievas.” (Psalmė 46, 11) Tai veiksmingas pasiruošimas bet kokiam Dievo darbui. Kiekvienas, kas skubančios minios ir intensyvaus gyvenimo krūvio apsuptyje ras atgaivos valandėlę pabendrauti su Dievu ir gamta, bus apgaubtas šviesos ir ramybės atmosferos, pajus naujų fizinių ir protinių jėgų antplūdį. Jo gyvenimas skleis malonų aromatą ir atvers dieviškąją galią, kuri pasieks žmonių širdis.GT 33.5

Penkiais miežinės duonos kepalėliais pamaitinta daugybė

Ketvirtas Skyrius—Tikėjimo prisilietimas