Save išlaikantys misionieriai

Daugelyje vietų save išlaikantys misionieriai gali dirbti sėkmingai. Apaštalas Paulius taip pat buvo finansiškai nepriklausomas misionierius ir darbavosi, skleisdamas žinią apie Kristų po visą pasaulį. Mokydamas kasdien Evangelijos didžiuosiuose Azijos ir Europos miestuose, jis dirbo amatininko darbą, kad išsilaikytų pats ir paremtų savo kelionės draugus. Jo atsisveikinimo žodžiai, pasakyti Efezo vyresniesiems, parodantys jo darbo pobūdį, yra nuostabus pavyzdys kiekvienam Evangelijos darbuotojui.GT 102.1

Jis sakė: „Jūs žinote, kaip aš visą laiką, nuo pirmosios dienos, ...pas jus elgiausi... Kaip nieko nenutylėjau, kas jums naudinga, bet kalbėjau ir mokiau tiek viešumoje, tiek po namus... Nė iš vieno netroškau nei sidabro, nei aukso, nei drabužio. Jūs gi žinote, kad mano ir palydovų reikalams tarnavo šitos va mano rankos. Ir aš jums visur rodydavau, kad, šitaip triūsiant, reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Palaimingiau duoti negu imti.’” (Apaštalų darbų 20, 18-35) GT 102.2

Šiandien daugelis, kupini tos pačios pasiaukojimo dvasios, tokiu pat būdu galėtų daryti gerą darbą. Tegul du ar daugiau pradeda kartu darbuotis Evangelijos darbe. Tegul jie lanko žmones ir su jais meldžiasi, gieda, moko, aiškina Šventąjį Raštą ir tarnauja ligoniams. Kai kurie gali išlaikyti save darbuodamiesi kaip knygnešiai; o kiti - kaip apaštalas gali darbuotis, užsiimdami kokiu nors amatu, ar kitoje srityje. Judėdami į priekį savo darbe, suvokdami savo silpnumą, tačiau nuolankiai priklausydami nuo Dievo, misionieriai įgis palaimingą patirtį. Viešpats Jėzus eina pirma jų, todėl tarp turtingųjų ir beturčių jie randa malonę ir pagalbą.GT 102.3

Tie, kurie yra išmokyti medicinos misionierių darbo užsienio šalyse, turėtų būti paskatinti nedelsiant vykti ten, kur reikalinga jų pagalba, ir pradėti darbuotis su žmonėmis, mokytis tos šalies kalbos. Labai greitai jie gebės mokyti paprastų Dievo Žodžio tiesų.GT 103.1

Visam pasauliui reikia gailestingumo skelbėjų. Būtina, kad krikščioniškos šeimos vyktų į kraštus, kurie skendi tamsoje ir yra paklydę, - reikia, kad jos vyktų į užsienio laukus, susipažintų su vietiniais poreikiais ir darbuotųsi dėl Viešpaties. Koks didingas darbas būtų atliktas, jeigu tokios šeimos apsigyventų dvasinės tamsos vietose, vietose, kur žmonės skendi dvasiniame patamsyje, ir leistų, kad iš jų sklistų Kristaus šviesa.GT 103.2

Šis darbas reikalauja pasišventimo. Kol daugelis laukia, kad būtų pašalintos visos kliūtys, darbas, kuris galėtų būti padarytas, lieka neatliktas, ir minios žmonių miršta be vilties ir be Dievo. Kai kurie verslo sumetimais ar siekdami mokslinių žinių rizikuoja vykti į negyvenamus regionus ir su džiaugsmu aukojasi bei kenčia vargus; tačiau kiek nedaug tokių, kurie dėl savo artimųjų sutinka persikelti su šeimomis į regionus, kur taip reikia Evangelijos.GT 103.3

Tikroji tarnystė - tai pasiekti žmones, padėti jiems visais įmanomais būdais, nepaisant kur ir kokiomis sąlygomis bei kokiose vietose jie gyvena. Taip uoliai tarnaudami, jūs galite laimėti širdis ir atverti duris, kad būtų pasiekiami žūstantys žmonės.GT 103.4

Visoje savo veikloje atminkite, jog esate susieti su Kristumi kaip didžiojo Išgelbėjimo plano dalis. Per jūsų gyvenimą turi trykšti Kristaus meilė gydančia, gaivinančia versme. Kai siekiate patraukti kitus į Jo meilės ratą, tegul jūsų kalbos tyrumas, nesavanaudiška tarnystė, džiaugsmo pilnas elgesys liudija Jo malonės jėgą. Pristatykite pasauliui Jėzų tyrą ir teisingą, kad žmonės pamatytų Jo grožį.GT 103.5

Maža naudos duoda pastangos pakeisti kitus, užsipuolant mums atrodančius jų blogus įpročius. Toks elgesys veikiau žalingas nei naudingas. Kristus, kalbėdamasis su samariete, užuot menkinęs Jokūbo šulinį, pristatė kažką geresnio. Jis sakė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra Tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, - rasi pati būtum Jį prašiusi, ir Jis tau būtų gyvojo vandens davęs!” (Jono 4,10) Jis pakreipė kalbą į Jo valdomus turtus, pasiūlydamas moteriai kažką geresnio nei ji turėjo, - gyvojo vandens, Evangelijos viltį ir džiaugsmą.GT 104.1

Ši iliustracija - tai metodas, kuriuo vadovaudamiesi mes turime darbuotis. Mes privalome pasiūlyti žmonėms kažką geresnio negu jie turi - būtent Kristaus ramybę, kuri viršija bet kokį supratimą. Mes privalome jiems papasakoti apie šventus Dievo įsakymus - Jo charakterio atspindį, apie tai, kokiais Jis nori, kad taptų žmonės. Parodykite jiems, kiek daug pranašesnė už trumpalaikius šio pasaulio džiaugsmus ir malonumus yra nenykstanti dangaus šlovė. Papasakokite jiems apie laisvę ir ramybę, kuri randama pas Atpirkėją. Jis skelbia: „O kas gers vandenį, kurį Aš duosiu, tas nebetrokš per amžius.” (Jono 4,14)GT 104.2

Išaukštinkite Jėzų šūksniu: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!” (Jono 1, 29) Jis vienas gali patenkinti širdies troškimus ir suteikti sielai ramybę.GT 104.3

Visame pasaulyje sveikatos sistemos šalininkai turi būti užvis labiau nesavanaudiški, malonūs, paslaugūs. Jų gyvenimas turi atspindėti tikrą nesavanaudiškų poelgių kilnumą. Dievo darbininkas, kuriam trūksta paslaugumo, kuris parodo nepakantumą kitų žmonių žinių stygiui arba jų aikštingumui, kuris kalba ūmiai ar veikia neapgalvotai, gali užverti širdžių duris taip, kad niekada jų nepavyks atverti.GT 104.4

Kaip rasa ir ramaus lietaus lašai krinta ant išdžiūvusių augalų, taip švelniai tekrinta jūsų žodžiai, kai siekiate laimėti pasiklydusius žmones. Dievo planas - tai pirmiausia pasiekti žmogaus širdį. Mums reikia kalbėti tiesą su meile, pasitikint, kad Dievas duos jai galios pakeisti gyvenimą. Šventoji Dvasia palies sielą žodžiais, kurie buvo ištarti su meile.GT 104.5

Iš prigimties mes esame savanaudžiai ir užsispyrę. Tačiau, kai mokomės, ko Kristus trokšta mus išmokyti, tampame Jo prigimties dalininkais; nuo tol mes gyvename Jo gyvenimą. Nuostabus Kristaus pavyzdys, niekam neprilygstantis Jo jautrumas, Jo gebėjimas įsijausti į kitų jausmus, verkti su verkiančiais, džiaugtis su besidžiaugiančiais, - visa tai turi padaryti didelį poveikį nuoširdžių Jo sekėju charakteriui. Maloniais žodžiais ir elgesiu jie stengsis palengvinti kelią nuvargusiems.GT 105.1

„Viešpats Dievas davė Man iškalbų liežuvį, kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius.” (Izaijo 50, 4) GT 105.2

Aplink mus yra daug kenčiančių širdžių. Ir čia, ir ten - visur mes galime jų rasti. Ieškokime šių kenčiančiųjų, tarkime jiems žodžius laiku, kad paguostume jų širdis. Būkime šaltiniais, iš kurių plūstų gaivinantys gailestingumo vandenys.GT 105.3

Bet kokiomis aplinkybėmis atminkime, kad kitų gyvenime yra puslapių, kurie paslėpti nuo žmonių žvilgsnių. Atminties puslapiuose surašytos liūdnos istorijos, kurios šventai saugomos nuo smalsių akių. Ten surašytos ilgos, nuožmios kovos sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis, galbūt šeimos bėdos, kurios diena iš dienos silpnino drąsą, pasitikėjimą ir tikėjimą. Tie, kurie vieni kovoja didžiulę gyvenimo kovą, gali būti sustiprinti ir padrąsinti nedideliu dėmesiu, kuris tekainuoja šiek tiek meilės pastangų. Tokiems žmonėms tvirtas, nuoširdus tikro draugo rankos paspaudimas yra vertingesnis už auksą ar sidabrą. Gerumo kupinų žodžių laukiama tarsi angelo šypsenos.GT 105.4

Yra daugybė žmonių, kurie grumiasi su nepritekliumi, verčiami sunkiai dirbti už nedidelį atlyginimą ir pajėgia patenkinti tik labai menkus gyvenimo poreikius. Jų naštą dar labiau apsunkina triūsas bei nepriteklius ir beviltiškas žvilgsnis į geresnius dalykus. Kai užklumpa liga ir skausmas, našta būna veik nepakeliama. Prislėgti ir nuvarginti rūpesčių, jie nežino, kur pasukti, kad rastų pagalbą. Užjauskite juos jų sunkumuose, jų sielvartuose ir neviltyje. Tai atvers jums kelią jiems pagelbėti. Kalbėkite jiems apie Dievo pažadus, melskitės su jais ir už juos, įžiebkite jiems viltį.GT 105.5

Nuotaikingus ir padrąsinančius žodžius, pasakytus sergančiai ir drąsą prarandančiai sielai Išgelbėtojas vertina, tarsi ištartus Jam. Kada širdys būna pradžiugintos, dangaus angelai žiūri su pritariančiu pripažinimu.GT 106.1

Ištisus šimtmečius Viešpats nori pažadinti žmonijoje dieviškosios brolystės jausmą. Bendradarbiaukite su Juo. Tuo tarpu, kai nepasitikėjimas ir susvetimėjimas skandina pasaulį, Kristaus mokiniai turi atskleisti Dangaus dvasią.GT 106.2

Kalbėkite, kaip Jis kalbėtų, veikite, kaip Jis veiktų. Nuolat atskleiskite Jo charakterio mielumą. Atskleiskite turtus Jo meilės, kuri yra viso Jo mokslo, viso Jo elgesio su žmonėmis pamatas. Nuolankiausi darbuotojai, kurie bendradarbiauja su Kristumi, gali paliesti kitų širdžių stygas, kurių skambesys nuaidės iki žemės pakraščių ir sukurs melodiją, nuvilnijančią per visą amžinybę.GT 106.3

Dangiškoji išmintis laukia, kad galėtų bendradarbiauti su žmogiškaisiais įrankiais, kad galėtų atskleisti pasauliui, kuo žmonės gali tapti susivieniję su Dievu, ir kas gali būti atlikta gelbėjant tuos, kurie veik žūsta. Nėra ribų naudingumui tų, kurie užmiršę save, paruošia savo širdies buveinę Šventajai Dvasiai ir gyvena visiškai pasišventę Dievui. Tie, kurie pašvenčia savo kūną, sielą ir dvasią Jo tarnystei, nuolat gaus naują fizinės, proto ir dvasinės energijos dovaną. Jų žinioje yra neišsenkantys Dangaus ištekliai. Kristus siunčia jiems savo Dvasios dvelksmą ir savo gyvenimą. Didžiausias Šventosios Dvasios galios darbas - tai darbas žmogaus prote ir širdyje. Per mums suteiktą malonę mes galime pasiekti pergalių, kurios dėl mūsų klaidų ir išankstinių nuomonių, charakterio trūkumų, tikėjimo silpnumo, atrodė neįmanomos.GT 106.4

Kiekvienam, kuris pasiaukoja Viešpaties tarnystei nieko nereikalaudamas, suteikiama galia pasiekti beribį horizontą. Tokiems Dievas padarys didelių dalykų. Jis veiks žmonių protus, kad net šiame pasaulyje bus matoma, kaip jų gyvenime pildosi ateities pažadai.GT 107.1

„Pradžiugs dykuma ir tyrlaukiai, krykštaus pražysdama dykvietė.
Kaip lelija ji žydėte sužydės ir džiūgaute džiūgaus laiminga.
Jai bus suteikta Libano šlovė,
Karmelio ir Šarono didingumas.
Jie matys Viešpaties šlovę, mūsų Dievo didingumą.
Duokite jėgų pailsusioms rankoms,
paremkite drebančius kelius,
sakykite tiems, kurių širdis baiminasi:
‘Būkite stiprūs! Nebijokite!
Štai jūsų Dievas’...
Tada akliesiems bus atmerktos akys,
kurtiesiems atvertos ausys.
Tada raišasis šokinės tartum elnias,
dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis.
Dykumoje ištrykš vandens srovės, tyrlaukiuose tekės upės.
Išdeginti smėlynai taps ežeru,
ištroškusi žemė virs vandens šaltiniais...
Ir vieškelis ten eis. Jis bus vadinamas šventuoju Keliu.
Kas netyras, tas negalės juo eiti,
ištvirkėliai nesuklaidins tų, kurie juo žengia.
Nebus ten jokio liūto, joks plėšrus žvėris nesibastys;
nė vieno jų ten neužtiksi. Juo keliaus tik atpirktieji.
Kuriuos Viešpats išlaisvino, tie sugrįš ir
įžengs į Sioną su giesme, vainikuoti amžinu džiaugsmu.
Linksmumas ir džiaugsmas juos pasitiks,
pasibaigs vargas ir liūdesys.”GT 107.2

(Izaijo 35,1-10)