Antras Skyrius—Tarnystės dienos

Žvejo namuose Kafarnaume, Petro „uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai Jam pasakė”. Jėzus „palietė jos ranką, ir karštis paliovė”, ir ji atsikėlusi tarnavo Išgelbėtojui bei Jo mokiniams. (Morkaus 1, 30; Mato 8, 15; Luko 4, 38) GT 16.1

Žinia apie tai greitai pasklido. Stebuklas buvo padarytas šabo dieną (sabatą), tad, kol nenusileido saulė, žmonės, bijodami rabinų, nedrįso ateiti, kad būtų pagydyti. Tada iš namų, parduotuvių, turgaviečių miesto gyventojai skubėjo kuklios Jėzaus buveinės linkui. Ligoniai buvo atnešami ant neštuvų, ėjo pasiramsčiuodami lazdomis, arba, draugų padedami, atsvirduliuodavo pas Išgelbėtoją.GT 16.2

Valanda po valandos žmonės vis ateidavo ir išeidavo, nes niekas negalėjo žinoti, ar rytoj tarp jų bus galima rasti Gydytoją. Dar niekada Kafarnaumas nebuvo tokios dienos kaip ši liudytoju. Miestas prisipildė pergalingų balsų ir išvadavimo šūksnių.GT 16.3

Jėzus nesiliovė gydęs, kol nebuvo pagydytas paskutinis kenčiantysis. Buvo gilus vidurnaktis, kai minia išsiskirstė, ir Simono namuose įsiviešpatavo tyla. Ilga, jaudinanti diena baigėsi, todėl Jėzus ieškojo poilsio. Tačiau vos tik miestą apėmė snaudulys, Išgelbėtojas „dar neprašvitus, ...atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi” (Morkaus 1, 35).GT 16.4

Anksti rytą Petras ir jo bendražygiai atėjo pas Jėzų sakydami, jog Kafarnaumo žmonės jau ieško Jo. Jų nuostabai jie išgirdo Jėzaus atsakymą: „Ir kitiems miestams Aš turiu skelbti Gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam ir esu siųstas.” (Luko 4, 43) Kafarnaumą apėmusiame jaudulyje slypėjo pavojus, kad Kristaus misijos tikslas bus neteisingai suprastas. Jėzui žmonių dėmesys Jam, kaip stebukladariui ar fizinių negalių Gydytojui, neteikė malonumo. Jis troško patraukti žmones prie savęs kaip jų Išgelbėtojo. Žmonės nesiliovė tikėti, jog Jis atėjo karaliauti kaip žemiškasis karalius, o Jis troško pakreipti jų protus nuo žemiškųjų dalykų prie dvasinių. Žemiškoji sėkmė būtų tik trukdžiusi Jo misijai.GT 16.5

Nerūpestingos minios susižavėjimas kėlė Jėzaus dvasiai nerimą. Jo gyvenimo tikslas nebuvo įsitvirtinti šiame pasaulyje. Pagarba, kurią pasaulis teikia padėčiai, turtams ar talentams, Žmogaus Sūnui buvo svetimas dalykas. Jėzus nesinaudojo nė viena priemone, kuriomis naudojasi žmonės, kad laimėtų lojalumą ar valdžią. Šimtmečiais prieš Jo gimimą apie Jį buvo pranašaujama: „Ne šauksmu ar pakeltu balsu; gatvėje nebus girdėti Jo balso. Nei palaužtos nendrės Jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins. Jis neš tikrą teisingumą.” (Izaijo 42, 2-3)GT 17.1

Fariziejai siekė išgarsėti savo skrupulingomis apeigomis, puikavimusi savo pamaldomis ir aukomis. Savo religinį uolumą jie įrodinėjo sukeldami diskusijas. Disputai tarp opozicinių sektų buvo garsūs ir ilgi. Girdėti piktų ginčų teisės žinovų balsus gatvėse nebuvo keistas dalykas.GT 17.2

Jėzaus gyvenimas buvo paženklintas tokio kontrasto -niekas gyvenime negirdėjo, kad Jis būtų triukšmingai diskutavęs, demonstratyviai garbinęs Dievą ar veikęs taip, kad pelnytų aplodismentus. Kristus buvo pasislėpęs Dieve, ir Dievas buvo apreikštas Jo Sūnaus charakteriu. Jėzus troško, kad į šį apreiškimą ir kryptų žmonių mintys.GT 17.3

Teisumo Saulė neįsiveržė į pasaulį didingai, kad apstulbintų protus, spindėdama savo šlove. Apie Kristų parašyta: „Tikrai Jis ateis pas mus, kaip tikrai ateina aušra.” (Ozėjo 6, 3) Tyliai ir švelniai brėkšta diena, išsklaidydama tamsą ir budindama pasaulį gyvenimui. Taip ir Teisumo Saulė patekėjo „su gydančiais spinduliais” (Malachijo 3, 20).GT 17.4

„Štai Mano Tarnas, kurį Aš remiu,
Mano Išrinktasis, kuriuo Aš gėriuosi.”GT 18.1

(Izaijo 42, 1)

„Silpnieji ir bejėgiai bėgo prie Tavęs,
ir Tu buvai vargšų prieglauda varge,
pastogė nuo lietaus, paunksmė nuo kaitros.”GT 18.2

(Izaijo 25, 4)

„Taip kalba Dievas, Viešpats,
kuris sukūrė ir išskleidė dangų,
patiesė žemę su visais pasėliais,
joje duoda gyvybę žmonėms ir dvasią joje gyvenantiems: ‘
Aš, Viešpats, pašaukiau Tave teisumo pergalei,
paėmiau Tave už rankos.
Aš sukūriau ir padariau Tave tautos sandora,
tautų šviesa, kad atvertum neregių akis,
išvestum iš kalėjimo belaisvius, išvaduotum sėdinčius belangės tamsybėse.’”GT 18.3

(Izaijo 42, 5-7)

„Aš vesiu keliaujančius akluosius,
keliais nežinomais juos vesiu.
Tamsą jiems paversiu šviesa,
o vingiuotus kelius ištiesinsiu.
Visa tai darau dėl jų; jų Aš neapleisiu.”GT 18.4

(Izaijo 42, 16)

„Užtraukite naują giesmę Viešpačiui,
skelbkite Jo šlovę visoje žemėje!
Tedžiūgauja jūra ir visa, kas jos gelmėse,
tolimosios salos ir jų gyventojai!
Teskelbia dykuma bei jos miestai ir žmonės Kedaro
kaimuose! Tedžiūgauja Selos gyventojai, tešaukia nuo kalnų viršūnių!
Teikite garbę Viešpačiui,
skelbkite Jo šlovę tolimosiose salose!”GT 18.5

(Izaijo 42, 10-12)

„Dangūs, džiūgaukite,
nes Viešpats tai padarė, valiuokite, žemės gelmės!
Kalnai, šokite giedodami,
drauge su miškais ir visais jų medžiais!
Juk Viešpats išpirko Jokūbą,
per Izraelį Jis parodys savo šlovę.”GT 19.1

(Izaijo 44, 23)

Iš Erodo požeminio kalėjimo, kur, girdėdamas apie Išgelbėtojo darbus, kalėjo nusivylęs ir suglumintas abejonių, Jonas Krikštytojas nusiuntė du savo mokinius pas Jėzų paklausti: „Ar Tu esi Tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?” (Mato 11, 3)GT 19.2

Išgelbėtojas ne iš karto atsakė į mokinių klausimą. Kol jie stovėjo stebėdamiesi Jo tylėjimu, prie Jo ėjo negalių prislėgtieji. Galingojo Gydytojo balsas kiaurai pervėrė kurčiųjų ausis. Žodis ir Jo rankos prisilietimas atvėrė akliesiems akis, kad išvystų dienos šviesą, gamtos vaizdus, draugų bei Išvaduotojo veidą. Jo balsas pasiekė mirštančiųjų ausis, tad jie kėlėsi sveiki bei energingi. Jo nurodymus vykdė paralyžiuotieji, velnio apsėstieji, ir beprotybė pasitraukdavo nuo jų, o jie šlovino Jį. Vargingi valstiečiai ir darbininkai, kurių rabinai vengė lyg nešvarių, spietėsi aplink Jėzų, o Jis jiems skelbė amžinojo gyvenimo žodžius.GT 19.3

Taigi ištisą dieną Jono mokiniai viską matė ir girdėjo. Pagaliau Jėzus juos pasišaukė ir liepė, nuėjus pas Joną, papasakoti, ką matė ir girdėjo, pridurdamas: „Ir palaimintas, kas nepasipiktins Manimi.” (Mato 11, 6) Mokiniai nunešė šią žinią, ir to pakako.GT 19.4

Tuo tarpu Jonas prisiminė pranašystę apie Mesiją: „Viešpats patepė Mane, kad neščiau Gerąją naujieną vargdieniams. Jis pasiuntė Mane guosti prislėgtųjų, skelbti belaisviams laisvę ir atidaryti kalėjimo duris kaliniams, skelbti Viešpaties malonės metų ir... guosti visų liūdinčiųjų.” (Izaijo 61, 1-2) Jėzus iš Nazareto buvo Pažadėtasis. Faktai, patvirtinantys Jo dieviškumą, buvo akivaizdūs Jo tarnystėje kenčiančios žmonijos poreikiams. Kristaus šlovė apsireiškė Jo malonėje - Jis nusileido iki mūsų skurdžios būsenos.GT 20.1

Kristaus veikla ne tik bylojo Jį esant Mesiją, bet rodė, kokiu būdu turėjo būti įkurta Jo karalystė. Kaip pranašui Elijui dykumoje, taip ir Jonui buvo atskleista ta pati tiesa, kai „...pūtė didelis vėjas ir buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš Viešpatį, bet Viešpaties nebuvo vėjyje. Po vėjo - žemės drebėjimas, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo - ugnis, bet Viešpaties nebuvo ugnyje” ir po ugnies Dievas prabilo į pranašą ramiu, švelniu balsu (1 Karalių 19, 11-12). Taigi Jėzus turėjo veikti ne griaudamas sostus ar karalystes, ne pompastika ir ne išoriniu savęs demonstravimu, bet kalbėdamas į žmonių širdis gailestingu ir pasišventusiu gyvenimu.GT 20.2

Dievo karalystė ateina ne išoriniu reginiu. Ji ateina per švelnų Jo Žodžio įkvėpimą, per Jo Dvasios darbą žmonių protuose ir širdyse, per širdžių bendravimą su Tuo, kuris yra Gyvenimas. Didžiausias Dievo galios pasireiškimas yra matomas žmogaus prigimtyje, kuri keičiasi į tobuląjį Kristaus charakterį.GT 20.3

Kristaus sekėjai turi būti pasaulio šviesa; tačiau Dievas neliepia, kad jie siektų šviesti patys. Jis nepritaria jokioms pasipuikuojančioms pastangoms, kurios demonstruotų viršesnį gerumą. Viešpats trokšta, kad Jo vaikų sielos būtų persmelktos Dangaus principų, kad, susidūrę su pasauliu, jie atskleistų juose uždegtą šviesą. Jų tvirta pozicija kiekvienoje gyvenimo situacijoje ir bus spindėjimo būdas.GT 20.4

Nei turtai, nei aukštas postas, brangūs įrengimai, architektūra ar baldai nėra esminis Dievo darbo pažangos dalykas; lygiai kaip ir laimėjimai, kurie sukelia tuščią pasididžiavimą.GT 21.1

Dievo akivaizdoje neturi vertės pasaulietiškas pasirodymas, kad ir kaip jis imponuotų. Nematomus ir amžinuosius dalykus Jis vertina aukščiau už matomus ir laikinuosius. Laikinieji vertingi tik tada, jeigu jie išreiškia amžinuosius. Patys iškiliausi meno dirbiniai neturi savyje tokio grožio, kurį galima būtų palyginti su sielos charakterio grožiu, kuris yra Šventosios Dvasios darbo vaisius.GT 21.2

Kai Dievas atsiuntė savo Sūnų į pasaulį, Jis apdovanojo žmoniją nenykstančiais lobiais - lobiais, kurie, lyginant su viso pasaulio žmonijos nuo pat pasaulio pradžios sukauptais lobiais, yra lygūs nebūčiai. Kristus atėjo į žemę ir stojo prieš žmonių vaikus kupinas amžinosios meilės, o tai yra lobis, kurį, turėdami ryšį su Jėzumi, mes pašaukti priimti, atskleisti ir perduoti kitiems.GT 21.3

Žmogiškosios pastangos Dievo darbe bus produktyvios tik tiek, kiek darbininkas pasišventė dievobaimingumui - atskleisti Kristaus malonės galią praktiniu gyvenimu. Kadangi Dievas mus paženklino savo antspaudu ir per mus skelbia savo meilės charakterį, mes privalome akivaizdžiai skirtis nuo pasaulio. Mūsų Išgelbėtojas mus apdengia savo teisumu.GT 21.4

Pasirinkdamas vyrus ir moteris tarnystei, Dievas nesidomi, kokių pasaulio turtų jie turi, koks jų išsilavinimas ar iškalba. Jis klausia: „Ar jie yra nuolankūs, kad Aš galėčiau mokyti juos savo kelio? Ar galiu dėti savo žodžius į jų lūpas? Ar jie atstovaus Man?”GT 21.5

Dievas gali panaudoti kiekvieną asmenį tiek, kiek gali įkvėpti Šventosios Dvasios į jo sielos šventyklą. Tarnystė, kurią Jis priims, - tai tarnystė, kuri atspindi Jo atvaizdą. Jo sekėjai kaip įgaliojimus turi skleisti pasauliui neišdildomas Jo nemirtingų principų savybes.GT 21.6