Mūsų Viešpats Jėzus Kristus atėjo į šį pasaulį kaip nenuilstantis žmonijos Tarnas. „Jis prisiėmė mūsų negalias, užsikrovė mūsų ligas” (Mato 8, 17) , kad galėtų tarnauti žmonijai kiekvienos reikmės atveju. Jis atėjo, kad nuimtų ligų, vargo ir nuodėmės naštas. Jėzaus misija - visapusiškai atkurti žmoniją; Jis atėjo, kad duotų žmonėms sveikatą, ramybę ir charakterio tobulumą.GT 9.1

Aplinkybės ir poreikiai tų, kurie prašė Jį padėti, buvo įvairūs, ir nė vienas, atėjęs pas Jį, nenuėjo negavęs pagalbos. Iš Jėzaus tryško gydančioji galia, todėl žmonės pasveikdavo kūnu, protu ir siela.GT 9.2

Išgelbėtojo darbas nesiribojo laiku ar vieta. Kristaus užuojautai nebuvo ribų. Jo gydančio ir mokomojo darbo mastas buvo toks platus, kad visoje Palestinoje nebūtų buvę tokio pastato, į kurį būtų buvę įmanoma sutalpinti plūdusias pas Jį minias. Žaliosiose Galilėjos kalvų atšlaitėse, pagrindinėse gatvėse, jūros pakrantėse, sinagogose bei kitose vietose, kur tik buvo įmanoma atnešti ligonius pas Jėzų, ten ir buvo Jo gydykla. Kiekviename mieste, kiekvienoje gyvenvietėje, kiekviename kaime, kur tik Jis užeidavo, Jis dėjo savo rankas ant kenčiančiųjų ir juos pagydydavo. Kur tik būdavo širdžių, pasirengusių priimti Jo žinią, Jis jas guosdavo užtikrindamas dangiškojo Tėvo meilę. Ištisomis dienomis Jėzus tarnavo pas Jį atėjusiems; o vakarais Jis rūpinosi tais, kurie visą dieną plušėjo dėl menkos algos, kad išlaikytų savo šeimas.GT 9.3

Jėzus nešė sunkią atsakomybės naštą už žmonijos išgelbėjimą. Jis žinojo, kad jeigu neįvyks ryžtingos žmonijos principų ir siekių permainos, - visi pražus. Ši pareiga buvo Jo sielos našta, bet niekas negalėjo tinkamai suvokti Jį slėgusio sunkumo. Vaikystėje, jaunystėje ir brandos amžiuje Jis buvo vienišas. Tačiau su Juo buvo Dangus. Diena iš dienos Jis susidurdavo su išbandymais ir pagundomis; diena iš dienos Jį puldavo piktasis; Jėzus matė jo galią ant tų, kuriuos Jis norėjo palaiminti ir išgelbėti. Tačiau Jis nenusivildavo ir neprarasdavo drąsos.GT 10.1

Visus savo norus Jėzus palenkė Jam paskirtos misijos labui. Jis išaukštino savo gyvenimą, viską darydamas pagal savo Tėvo valią. Kai jaunystėje Jo motina rado Jį rabinų mokykloje ir pasakė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?!”, Jo atsakymas išreiškė viso Jo gyvenimo prasmę: „Kam gi Manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad Man reikia būti savo Tėvo reikaluose?” (Luko 2, 48-49)GT 10.2

Jėzaus gyvenimas buvo nuolatinis pasiaukojimas. Jis neturėjo namų šiame pasaulyje, išskyrus draugų gerumo Jam kaip pakeleiviui suteiktą prieglobstį. Jis atėjo, kad gyventų dėl mūsų vargingiausią gyvenimą ir darbuotųsi tarp skurstančiųjų bei kenčiančiųjų. Neatpažintas, nepatyręs pagarbos Jis vaikščiojo tarp žmonių, kuriems darė daug gero.GT 10.3

Jėzus visada buvo kantrus ir žvalus, todėl liūdintieji kreipdavosi į Jį kaip į gyvybės ir ramybės žinianešį. Jis pastebėdavo vyrų ir moterų, vaikų ir jaunimo bėdas ir visus kvietė: „Ateikite pas Mane.”GT 10.4

Savo tarnystės metu Jėzus aukojo daugiau laiko gydydamas ligonius negu pamokslaudamas. Jo stebuklai bylojo, kad Jo žodžiai teisūs, kad Jis atėjo ne pražudyti, bet gelbėti. Kur tik Jis ėjo, žinia apie Jo gailestingumą sklido pirma Jo. Kur tik Jis praėjo, žmonės, patyrę Jo gailestingumą, džiūgavo dėl atgautos sveikatos ir sugrąžintų jėgų. Minios spietėsi aplink juos, kad iš jų lūpų išgirstų apie Viešpaties atliktus darbus. Jo balsas daugeliui buvo pirmas išgirstas garsas, Jo vardas buvo pirmas žodis, ištartas jų gyvenime, Jo veidas pirmasis, kurį jie išvydo. Tad kaipgi jie galėjo nemylėti Jėzaus ir Jo nešlovinti? Eidamas per miestus ir miestelius, Jis buvo kaip gyvoji versmė, skleidžianti gyvybę ir džiaugsmą.GT 10.5

„Zabulono žeme ir Neftalio žeme!
Paežerės juosta, žeme už Jordano —
pagonių Galilėja!
Tamsybėje tūnanti tauta
išvydo skaisčią šviesą,
gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje
užtekėjo šviesybė.”GT 11.1

(Mato 4,15-16)

Kiekvieno išgydymo atveju Išgelbėtojas norėjo įskiepyti žmonių protuose ir sielose dieviškuosius principus. Toks buvo Jo darbo tikslas. Jis suteikdavo žemiškų palaiminimų, kad palenktų žmonių širdis priimti Jo malonės Evangeliją.GT 11.2

Kristus galėjo užimti aukščiausią vietą tarp žydų tautos mokytojų, tačiau Jis pirmenybę teikė vargingųjų Evangelijos mokymui. Jis vaikščiojo iš vienos vietovės į kitą, kad ir keliaujantys keliais bei vieškeliais galėtų girdėti tiesos žodžius. Jo balsas buvo girdimas aiškinant Raštą jūros pakrantėse, kalnų atšlaitėse, miesto gatvėse, sinagogose. Jis dažnai mokė išoriniame šventyklos kieme, kad Jo žodžius galėtų girdėti ir ne žydų kilmės žmonės.GT 11.3

Kaip skyrėsi Rašto aiškinimas, kurį pateikdavo Kristus, nuo fariziejų ir Rašto aiškintojų aiškinimo... Todėl žmonių dėmesys buvo prikaustytas prie Jėzaus. Rabinai laikėsi tradicijų, žmonių išgalvotų priesakų ir prasimanymų. Dažnai žmonėms vietoj Rašto buvo pateikiami pačių žmonių sugalvotos ir užrašytos mintys. O Kristaus mokymo dalykas buvo Dievo Žodis. Klausiantiems Jis atsakydavo: „Parašyta”, „Ką sako Raštas? Kaip skaitai?” Kiekviena proga, kai domėdavosi bet koks draugas ar priešininkas, Jis cituodavo Žodį. Jis skelbė Evangelijos žinią aiškiai ir galingai. Jo žodžiai skleidė šviesos srautą ant patriarchų ir pranašų mokymo, todėl žmonėms Raštas atrodė lyg naujas apreiškimas. Dar niekada Jo klausytojai nebuvo suvokę tokios gilios Dievo Žodžio prasmės. Dar niekada nėra buvę tokio evangelisto kaip Kristus. Jis buvo Dangaus Didybė, tačiau nusižemino prisiimdamas mūsų prigimtį, kad galėtų bendrauti su žmonėmis tokiais, kokie jie buvo. Kristus, Sandoros pasiuntinys, atnešė išgelbėjimo žinią visai žmonijai - turtingiems ir beturčiams, laisviems ir belaisviams. Garsas apie Jį kaip Didį Gydytoją pasklido po visą Palestiną. Į vietas, per kurias Jis ketino praeiti, rinkosi sergantys, kad galėtų šauktis Jo pagalbos. Čionai taip pat plūdo daugybė tų, kurie troško išgirsti Jo žodžius ir būti paliesti Jo rankos. Taigi šlovės Karalius, vilkėdamas kuklų žmonijos drabužį, vaikščiojo iš miesto į miestą, iš miestelio į miestelį, skelbdamas Evangeliją ir gydydamas ligonius.GT 11.4

Jėzus lankėsi didžiosiose metinėse tautos šventėse ir su-plūdusioms į apeigas minioms Jis kalbėjo apie dangiškuosius dalykus, jų akiračiui atskleisdamas amžinybę. Visiems Jis dalijo turtų iš išminties lobyno. Jis su žmonėmis kalbėjo tokia paprasta kalba, kad jie negalėjo nesuprasti. Jis pagelbėjo visiems kenčiantiems ir liūdintiems taip, kaip galėjo padėti tik Jis vienas. Jėzus nuodėme sergančioms sieloms tarnavo švelniai, gailestingai, gydė jas ir stiprino.GT 12.1

Didysis Mokytojas prieigos prie žmonių ieškojo jiems labiausiai pažįstamais bendravimo būdais. Tiesą Jis pateikdavo taip, kad vėliau Jo klausytojų širdyse ji glaudžiai siejosi su šventais prisiminimais ir užuojauta. Jėzus mokė juos taip, kad jie jautė, jog Jis susitapatina su jų interesais ir noru siekti laimės pilnatvės. Jo nurodymai buvo tokie aiškūs, aiškinimai tokie vaizdingi, žodžiai tokie palankūs ir šviesūs, kad Jo klausytojai buvo sužavėti. Paprastumas ir nuoširdumas, kuriuos išreikšdamas Jis kreipėsi į varginguosius, šventino kiekvieną Jo žodį.GT 12.2

Koks užimtas buvo Jo gyvenimas! Diena iš dienos buvo galima matyti Jį įeinantį į kuklias kenčiančiųjų ir vargetų lūšnas, skelbiantį viltį prislėgtiesiems ir ramybę apimtiems sielvarto. Kupinas gailesčio, jautrumo, graudesio, Jis vaikščiojo įkvėpdamas drąsos prislėgtiems ir guosdamas liūdinčius. Kur tik ėjo, Jis nešė palaimą.GT 13.1

Tarnaudamas vargšams, Jėzus ieškojo kelio ir į turtuolių širdis. Jis susipažindavo su turtingais ir kultūringais fariziejais, žydų didikais bei romėnų valdovais. Jis priimdavo jų kvietimus, lankėsi jų šventėse, domėjosi jų interesais ir užsiėmimais, kad pasiektų jų širdis ir atskleistų jiems nenykstančius lobius.GT 13.2

Į šį pasaulį Kristus atėjo parodyti, kad, gaudamas jėgos iš aukštybės, žmogus gali gyventi nesuterštą gyvenimą. Kupinas atkaklios kantrybės ir paslaugios užuojautos, Jis susitikdavo su žmonėmis, kai juos užklupdavo sunkumai. Švelniu malonės prisilietimu Jis išlaisvindavo žmonių širdis nuo nerimo ir abejonių, paversdamas priešiškumą meile, o netikėjimą pasitikėjimu.GT 13.3

Jis galėdavo pasakyti: „Sek paskui Mane”, ir kam Jis taip ištardavo, tie pakildavo ir sekdavo Juo. Šio pasaulio apžavai būdavo sužlugdyti. Skambant Jėzaus balsui, godumo ir ambicijų dvasia apleisdavo širdis, ir žmonės pakildavo išsivadavę, kad sektų Išgelbėtoją.GT 13.4

Broliška meilė