Užuojauta
Reikia didžiulės išminties, kaip elgtis su pažeistos psichikos ligoniais. Su kenčiančiais sielos skausmą, prislėgtais reikia elgtis švelniai. Dažnai kai kurie gyvenimo neramumai tarsi piktžaizdė graužia sielą ir silpnina gyvybines jėgas. Kartais sąžinės graužatis dėl kažkokios nuodėmės pakerta organiz- mą bei išbalansuoja protą. Tik jautrumas ir švelni užuojauta gali pagelbėti tokio tipo ligoniams. Gydytojui būtina iš pat pradžių užkariauti jų pasitikėjimą ir tada nukreipti juos pas Didįjį Gydytoją. Jeigu pavyks jų tikėjimą nukreipti pas tikrąjį Gydytoją, ir jie galės tikėti tuo, kad Viešpats ėmėsi juos gydyti, tai suteiks palengvėjimo jų protui ir pagydys kūną.GT 173.4
Užuojauta ir taktiškas elgesys su ligoniais dažniausiai duoda daug didesnę naudą negu kokybiškiausias gydymas, kai elgiamasi šaltai ir abejingai. Kai gydytojas vangiai ateina prie ligonio lovos, elgiasi nerūpestingai, mažai domisi kenčiančiu ligoniu, žodžiais ar veiksmais parodo menką susidomėjimą, o nuėjęs palieka pacientą su jo paties mintimis, jis padaro pacientui tikrą žalą. Abejonės ir nusiminimas, kaip gydytojo abejingo elgesio vaisius, dažnai neutralizuoja gerą jo paskiriamų vaistų poveikį.GT 174.1
Jeigu gydytojai įsivaizduotų save vietoj tų, kurių dvasia palūžusi ir kurių valia nusilpninta kančios, kurie ilgisi užuojautos ir padrąsinančių žodžių, jie geriau pasiruoštų suprasti sergančiųjų jausmus. Kai meilė ir užuojauta, kokią rodė Kristus ligoniams, yra suderinama su gydytojo žiniomis, jau pats gydytojo buvimas yra palaima.GT 174.2
Gydytojo atvirumas su pacientu įteigia pasitikėjimą, ir tai labai padeda jam sveikti. Esama gydytojų, kurie mano, jog išmintinga slėpti nuo paciento jo ligos kilmę ir priežastį, dėl ko jis kenčia. Daugelis, bijodami sujaudinti ar nuvilti pacientą pasakant tiesą, suteikia jam netikrų vilčių pasveikti ir net leidžia pacientui numirti, neperspėję jo apie šį pavojų. Tai neišmintinga. Galbūt ne visada yra saugu ar geriausia aiškinti pacientui apie visą jo ligos pavojų. Tai gali jį išgąsdinti ir sutrikdyti ar net užkirsti kelią pasveikimui. Nedera sakyti visos tiesos ir tiems, kurių bloga savijauta didžia dalimi yra jų pačių vaizduotės padarinys. Dauguma tokių asmenų būna neracionalūs ir neįpratę save tvardyti. Jie turi savotišką fantaziją ir dažnai mano klaidingai tiek apie save, tiek apie kitus. Jiems šie dalykai atrodo tikri, o tie, kurie tokius ligonius slaugo, turi pabrėžtinai rodyti nuolatinį gerumą bei nenuilstamą kantrybę ir taktiškumą. Jeigu šiems pacientams būtų sakoma tiesa apie jų sveikatą, kai kurie būtų pažeidžiami, kiti pultų į neviltį. Kristus savo mokiniams sakė: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti.” (Jono 16, 12) Nors ne visais atvejais galima sakyti visą tiesą, tačiau niekada nėra būtina ar leistina apgaudinėti. Gydytojas ar slaugytoja niekada neturi išsisukinėti. Tas medikas, kuris taip elgiasi, patenka į tokią padėtį, kai Dievas negali su juo bendradarbiauti, ir, praradęs savo pacientų pasitikėjimą, atmeta vieną veiksmingiausių pagalbų gydant žmones.GT 174.3
Valios jėga nėra taip vertinama, kaip derėtų. Būtina, kad valia būtų budri ir nukreipta teisinga linkme, o tai suteiks energijos visam kūnui, nuostabiai palaikys sveikatą. Valios jėga padeda susidoroti su liga. Nukreipta teisinga kryptimi, ji valdys vaizduotę ir bus veiksminga priemonė įveikiant proto ir kūno negalią. Ugdydami valią ir stengdamiesi teisingai gyventi, bendradarbiaudami su gydytoju atkuriant savo sveikatą, pacientai gali padaryti labai daug. Tūkstančiai atgautų sveikatą, jei tik panorėtų. Viešpats nenori, kad jie sirgtų. Jis trokšta, kad žmonės būtų sveiki ir laimingi, todėl jie turėtų ruošti savo protą pasveikti. Dažnai ligoniai gali pasipriešinti ligai tiesiog atsisakydami pasiduoti negalavimui ir nurimti. Tegul pakildami virš skausmo ir širdgėlos jie užsiima naudinga veikla pagal savo jėgas. Taip darbuodamiesi ir mėgaudamiesi grynu oru bei saule, daugumas išsekusių ligonių gali atgauti sveikatą ir jėgas.GT 175.1